Kompanijos vertė mažai priklauso nuo vadovo sugebėjimų

Kompanijos vertė mažai priklauso nuo vadovo sugebėjimų

Benjamin Graham, investavimo į vertę tėvas, retai susitikinėdavo su kompanijų, į kurias buvo investavęs, vadovais, nes jautė, kad pastarieji kalbės tik tai, kas jiems naudinga, o jis nenorėjo patirti asmenybių daromos įtakos.

Jo talentingas mokinys, legendinis Warren Buffet mąsto taip pat:

“Kai spindinčios reputacijos valdymas susiduria su prastos ekonominės reputacijos verslu, nepakitusi išlieka tik tokio verslo reputacija.”

Investuotojai į vertę Graham ir Buffet mano, kad tvarūs kapitalo grąžos šaltiniai yra ne bendrovės žmogiškieji resursai, o taip vadinami “ekonominiai apsauginiai grioviai” – struktūriniai, tvirti konkurenciniai pranašumai, įtakojantys pajamas ar išlaidas. Pajamų “apsauga” paprastai susijusi su nematerialiuoju turtu (įskaitant prekių ženklus ir patentus), aukštomis pokyčių išlaidomis ir tinklo ekonomika. Sąnaudų “apsaugos” susijusios su spartesniais procesais, palankia vietove, unikaliu turtu ir įmonės dydžiu. Kai kuriais atvejais, įmonės “apsauginiai grioviai” leido pergyventi keletą technologinių revoliucijų ir su tuo susijusius pramonės pokyčius, ko pasėkoje steigėjai tapo turtingiausiais pasaulio žmonėmis: žiūrime į Bill Gates, Carlos Slim, Amancio Ortega ir Larry Ellison.

Kompanijos vertė mažai priklauso nuo vadovo sugebėjimų

Egziztuoja įdomūs faktai apie bendrovių, turinčių šiuos “griovius” ar konkurencinius pranašumus, kurie dažnai pamirštami: vadovų kaita įmonėse dešimt – dvidešimt kartų didesnė, nei didžiausiuose verslo sėkmės pavyzdžiuose, imant pastaruosius kelis dešimtmečius. Pavyzdys – kompanija “Inditex”, įkurta 1963 metais ir dabar didžiausia mados grupė pasaulyje, turėjo tik du vadovus po steigėjo Amancio Ortega. Priešingai, nors Vokietijos “Deutsche Bank”, kenčiantis nuo metų metus besitęsiančių prastų rezultatų, vadovus keitė tris kartus per pastaruosius penkerius metus, nė vienam iš kurių nepavyko pagerinti efektyvumo, nepaisant jų blizgančio reziume minėtame sektoriuje.

Tai iškelia pagrindinį klausimą: ar generalinis direktorius, turintis geriausią įmanomą įvaizdį ir patirtį gali pertvarkyti neefektyvią įmonę? Pasak MIT ekonomistės Antoinette Schoar, atsakymas yra “taip” maždaug 60% atvejų, kas ne per daugiausiai skiriasi nuo šansų metant monetą.

Čikagiečio Steve Kaplan išvados dėl skirtumo, kurį vadovai gali padaryti net daugiau nei išblaivinančios. Jis studijavo santykinę valdymo komandų svarbą 106 rizikos kapitalo finansuojamose įmonėse nuo ankstyvo verslo plano iki IPO. Nustatyta, kad nors 50% rizikos kapitalo investuotojų apibūdino valdymo komandą kaip svarbiausią faktorių verslo plano etape, vertinimas gerokai smuko priartėjus prie IPO etapo. Kaplan padarė išvadą, kad ne žmogiškas turtas yra įmonių apsauginiai grioviai – galiausiai svarbesnis yra firmų turtas, o ne žmonės, o jo svarba laikui bėgant tik didėjo. Pasekmės aiškios: pradžiai reikia pasirinkti tinkamą pramonės šaką ir įmonę, o jau tada rinkti valdymo komandą. Jei vadovai nesusitvarko su valdymu, juos pakeisti gerokai lengviau, nei pagrindinio verslo idėją ar pramonės šaką.

Žinoma, labai konkurencingame pasauliyje net mažas privalumas yra geriau nei monetos mėtymas. Taigi, ar yra kažkas skirtingo sėkmingų pasiekusių gerų rezultatų vadovų valdyme? Grįžkime prie Steve Kaplan, taip pat ištyrusio, kaip ir kodėl vadovai svarbu ir kaip tai susiję su tokiomis jų funkcijomis, kaip darbuotojų atranka ir stabili įmonės veikla.

Jo išsamūs vertinimai daugiau nei 300 kandidatų į vadovus privataus kapitalo finansuojamose įmonėse rodo, kad vadovai su vykdymo stiprybėmis (“veiksmingumas”, “organizavimas ir planavimas”,”dėmesys smulkmenoms”,”atkaklumas”,”aktyvumas”,”nustato aukštus standartus” ir tt) veikia geriau, nei vadovai su “minkštesniais” įgūdžiais, kaip “komandos formavimas” ar “mokėjimas klausytis”. Ši išvada yra kaip šiuolaikinis patvirtinimas Peter Drucker išsakytų minčių dar 1967 metais apie tai, kas daro vadovus veiksmingais.

Jei visa tai tiesa, tada didelė vadovų kaita, pastebima daugelyje valstybinių įmonių yra ne prasto valdymo simptomas. Tai atskleidžia gilesnę problemą, oarodančią, jog minėtos bendrovės tiesiog neturi konkurencinio pranašumo bei užsiima loterija, tikėdamiesi rasti vadovą, kuris viską sutvarkys. Šansai tam, kaip matome, nepalankūs.